Press "Enter" to skip to content

Kas aš – invalidas, žmogus turintis negalią ar žmogus su negalia?

Viešoje erdvėje nesutariama dėl žmonių su negalia (o gal turinčių neįgalią) sąvokos. Vis dar nerandama sutarimo, kaip etiškai, oriai ir pagarbiai įvardinti žmones turinčius tam tikrų fizinių, funkcinių skirtumų, arba kitokius. Ilgą laiką tai buvo “INVALIDAI”. Su sovietmečio pabaiga (teorine, ne faktine), ši sąvoka kito į “neįgalieji”, kurią vėliau pradėta tikslinti – “žmonės su negalia” arba “žmonės turintys negalią”. Mano asmeninė patirtis nurodo, kad – aš esu su negalią, nes po traumos judu ratelių pagalba, tačiau aš nesu neįgalus, nes su pagalba galiu viską kas man reikalinga.

Su negalia ar neįgalus?

Sąvokų arba apibrėžimų tikslumas yra svarbi aplinkybė visuomenės bendrabūviui ir tarpusavio supratimui didinti. Juk žinodami kas yra kas galime aiškiau ir tiksliau reikšti savo mintis, o tai savo ruožu nulemia kiek ir kaip mus priims ir supras aplinkiniai. Ši aplinkybė ypač aktuali tai/toms bendruomenės grupėms kurios nesusidūrę su negalia, neturi teorinės ir/ar kontaktinės patirties. Turbūt geriausiai šią problemą galėtų komentuoti, sociologai, psichologai, antropologai, filosofai. Tai mokslo žmonės kurie geba objektyviai vertinti mūsų visuomenės ir atskiro individo poreikius bei siekius.

Kompetentingi specialistai tikėtina geriausiai atsakytų į klausimą – kaip normine lietuvių kalba įvardinti žmogų judantį rateliais, nematantį, matantį silpnai, negirdintį arba neprigirdintį, turintį intelekto sutrikimų, nematomų susirgimų ir pan.? Labiausiai šia tema pasistūmėjęs prof. Jonas Ruškus, Lietuvos atstovas JT Neįgaliųjų teisių komisijoje. Jo mokslinė bei profesinė veikla Lietuvoje matoma bene labiausiai. Jo išleistų publikacijų dėka Lietuvoje prasidėjo transformacija nuo “invalidas” į “neįgalus”. Tačiau šiame procese pasigedau nevyriausybinio sektoriaus. Lietuvoje gausiai užderėjo nevyriausybinių organizacijų vienijančių įvairių negalės grupių atstovus, tačiau jų nuomonės šia aktualia tema nesigirdi. Tiesa jie garsiai reiškia savo nuomonę dalinant biudžeto lėšas. Apmaudu, kad pačios organizacijos ir jas vienijantys atstovai iš šio diskurso pasitraukę.

Negalės sampratos: socialinė vs medicininė

Žinoma tokiai polemikai reikalingos tam tikros žinios ir kompetencijos. Vertinant šių organizacijų pareiškimus, komentarus įvairiuose renginiuose, artėjant gruodžio 3-ai dienai, artėjant rinkimams arba biudžeto svarstymui pasigendu aiškios pozicijos: kokia jų nuomonė šia tema? Šis nusišalinimas man sako, kad jiems tai nėra svarbu, svarbiau gauti “grantų” ir biudžetinių lėšų. Tačiau būtent toks nusišalinimas ir nulemia dabartinę situaciją – mes turime dvi viena kitai prieštaraujančias formuluotes kurios iliustruoja du negalios konceptus:

  1. socialinė negalios samprata – jos esmė atskirti negalią, fizinius trūkumus nuo žmogaus ir akcentuoti jo galimybes. Šiam konceptui dera ši formuluotė – “Žmogus su negalia”. Taip žmogus atskiriamas nuo negalios. Deja šios formuluotės nepripažįsta kalbininkai – viešoje erdvėje, žiniasklaidoje aš, judantis neįgaliojo rateliais esu įvardijamas “žmogus turintis negalia”. Deja ši formuluotė iliustruoja antrą konceptą.
  2. medicininė negalios samprata – jos atveju pabrėžiami fiziniai, medicininiai, fiziologiniai žmogaus skirtumai, diagnozės. Taigi šiuo atveju toks žmogus įvardijamas taip – “žmogus turintis negalią”. Turintis judėjimo, regos, klausos, intelekto negalią. Turintis reiškia ši negalia jau yra jo neatskiriama dalis. Taip negalia vėl “prilipdoma” prie žmogaus. Šią negalios formuluotę pripažįsta kalbininkai, ji yra norminė.

Kodėl tai svarbu?

Kol nebus apsispręsta kas yra kas, tol nebus visuotinio susitarimo. Be aiškumo mes daugiau ginčysimės ir mažiau kalbėsime. Nesusitarus bus daugiau nuoskaudų ir mažiau supratimo. Ar to tikrai reikia? Man tikrai ne. Šiuo komentaru noriu paraginti pasidomėti, pagalvoti ir apsispręsti – turėti nuomonę, poziciją ir ją deklaruoti. Tai labai svarbu, ne tik neįgaliai visuomenės daliai, bet ir įgaliai. Būtent įgalioji dalis ir sutrinka susidūrusi su negalia ir neįgaliais. Neaiškumas lemia jų nežinojimą, tai savo ruožtu mažina tarpusavio supratimą.

Vertėjas Kęstutis Urba
Kęstutis Urba

Žemiau pridėtame video siužete pateikiu pavyzdį – Eleonor H. Porter knygoje vaikams “Poliana” puikuojasi sąvoka kurios mūsų norminėje kalboje jau seniai nėra – “INVALIDAS”. Jei taip mokomi vaikai mokykloje, aš negaliu piktintis ir stebėtis, jog jie nesupranta koks skirtumas tarp “žmogus su negalia” ir žmogus turintis negalia”. Juk aš jiems “INVALIDAS”. Šio vertimo autorius VU filologijos fakulteto docentas, daktaras Kęstutis Urba.

Lieka tik gūžčioti pečiais.

Pasidalink

Būkite pirmas!

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

    Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.