Press "Enter" to skip to content

Aplinkos (ne)pritaikymas neįgaliems. Priežastys. I dalis

Šio rašinio tikslas – atkreipti dėmesį į mano nuomone esmines priežastis kurios lemia žmonių su negalia atskirtį dėl nepritaikytos aplinkos ir paslaugų. Manau, kad atėjo metas tokiems apibendrinimams, nes seime jau 2 politikai su negalia – antrą kadenciją Justas Džiugelis bei pirmą Monika Ošmianskienė. Juo lab, jog abu politikai priklauso valdančiai daugumai, o tai reiškia realias galimybes keisti situaciją į gerą. Nuo šių politikų veiklos didžia dalimi priklauso Lietuvos neįgaliųjų gyvenimo kokybė.

Komentare atsiliepsiu apie šių politikų veiklą – sferas, pareigas bei rezultatus. Minėsiu teisingumo ministrę Eveliną Dobrovolską bei seimo narius Žmogaus teisių komiteto pirmininką Tomą Vytautą Raskevičių bei konservatorių Mykolą Majauską. Be politikų bei valstybės tarnautojų remsiuosi neįgaliųjų nevyriausybinių organizacijų atstovų: Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atstovės Gintos Žemaitytės bei Lietuvos Paraplegikų Asociacijos teisininko Egidijau Grigonio komentarais.

Dėl temos svarbos ir apimties šis komentaras susidės iš dviejų dalių – pirmos kuri skirta aptarti sąvokas, priežastis, pateiktus apibendrinimus bei palyginimus ir antros, kuri bus skirta paminėtų seimo narių veiklos analizei, institucijų kuriose jie dirba galimybėms, taip pat vykdančiosios valdžios (ministerijų) veiklai aptarti.

Teisingumas – gerovės valstybės pagrindas

Gerovės valstybės idėja viešai ir aktyviai pradėta minėti praėjusių prezidento rinkimų metu – šią formuluotę aktyvavo ir ja rėmėsi rinkiminėje komunikacijoje dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda. Kas yra gerovė visiems ir kiekvienam atskirai neabejotinai galime atsakyti kiekvienas. Akivaizdu, kad atsakymai bus skirtingi. Mano atsakyme pirmu punktu būtų – teisingumas. Būtent teisingumas yra pamatinis gerovės valstybės dėmuo. Be jo negali būti to apie ką kalbėjo Aristotelis. Todėl leisiu sau priminti šio antikos išminčiaus idėjas, kad mano samprotavimai nepasirodytų itin subjektyviais. Taip pat, nuoroda į antikos filosofo mokslą, skaitančius paragins atsiriboti nuo įtarinėjimų mano atžvilgiu – bandymo primesti manąją nuomonę.

Aristotelis kalba apie teisingumą, kuris plačiąja prasme yra įstatymų laikymasis, o siaurąja prasme – lygybė ir proporcingumas. Siaurąja prasme teisingumas pasireiškia trimis būdais: paskirstant gėrybes, reguliuojant žmonių sandorius ir abipusiškumo santykiuose. Jei pirmieji du apima materialinę santykių dalį, tai trečioji gali būti (tačiau ne tik) pagrindu apibrėžti žmonių tarpusavio santykius.

Aristotelis apie tai sako – teisingumas orientuotas į bendrosios visų gerovės siekimą, o jei taip, teisingumas turi atsirasti santykyje tarp žmonių. Jis tiki, jog galutinis bendruomenės tikslas yra sukurti ir palaikyti tokias sąlygas, kurios būtų palankios visokeriopam piliečių intelektualinių, emocinių ir socialinių galių lavinimui, todėl aukščiausios pareigos valdžios institucijose turėtų tekti tiems, kurie būtų pajėgūs tai pasiekti. Štai kodėl ieškau atsakymo į klausimą – ar mano paminėti politikai seime, ministerijoje, komitetuose pajėgūs užtikrinti teisingumą žmonėms su negalia?

Kas yra atskirtis?

Kad kalbėti apie atskirties priežastis, reiktų susitarti kaip pasireiškia atskirtis. Čia didelių išvedžiojimų ir antikos išminčių pagalbos nereikia. Tai nesudėtinga iliustruoti keliais elementariais pavyzdžiais. Štai pavyzdžiui – žmogus be judėjimo apribojimų, galintis laisvai ir savarankiškai vaikščioti turės daugiau galimybių gauti medicinines paslaugas, nei tas kurio judėjimo galimybės ribotos dėl negalios, nes jis tiesiog negalės patekti į gydymo įstaigas.

Girdintis žmogus turės daugiau galimybių įsidarbinti modernioje, klestinčioje bendrovėje nei žmogus su klausos negalia, nepriklausomai nuo to, jog įgalaus ir neįgalaus kandidatų kompetencijos ir kvalifikacijos būtų lygiavertės, nes gestų kalbos įgalūs žmonės nesupranta (kelios išimtys tik patvirtina šią problemą).

Arba štai – laisvi Lietuvos piliečiai gali kurti teisingumą dalyvaudami rinkimuose – pasirinkti tuos politikus kurie jų manymu geriausiai atitinka jų pačių teisingumo sampratą bei gali ją realizuoti. Tačiau žmonių su proto negalia tarpe, apstu tokių kuriems ši teisė atimta (apribotas teisinis veiksnumas) tik todėl, kad jiems nesuteikiama reikiama pagalba – susipažinti, suprasti siūlomas idėjas ir jiems priimtinu būdu išreikšti savo valią.

Apibendrintai matome, kad žmonės su negalia, dėl iš negalios kylančių ribojimų netenka lygiaverčių galimybių gyventi pilnavertį socialinį gyvenimą, netenka teisės dalyvauti teisingo gyvenimo kūrime ir dažnai netenka pagalbos išgyventi. Todėl šie žmonės atskirti nuo tos visuomenės dalies kurie nepatiria paminėtų apribojimų. Apie šios atskirties priežastis toliau.

Atskirties priežastys

Atskirties priežastys – įvairių faktorių rezultatas. Štai svarbiausi: netinkami teisės aktai arba jų nebuvimas ir atsakomybės už teisės aktų pažeidimus nebuvimas. Tačiau viešai nuolatos nurodoma į kitas – neva tai aplinkos ir paslaugų nepritaikymas įvairių negalios grupių žmonėms, universalaus dizaino principų nepaisymas ir pan. Tačiau tai – pasekmė. Teisės aktų netinkamumo ar jų nebuvimo ir atsakomybės už jų nesilaikymą nebuvimo pasekmė. Todėl svarbu atskirti kas pirmiau, kas yra priežastis ir kas pasekmė? Jei vadovausimės aukščiau paminėtu Aristotelio principu turėsime pripažinti, kad neteisingumas neįgalių žmonių atžvilgiu kyla iš neproporcingumo (išteklių, resursų panaudojimas), neadekvatumo (netinkamo reagavimo) ir lygybės principų netaikymo viešame gyvenime. Tai vadinama Aristotelio mainų teisingumo samprata (iustitia commutativa). Jos esmė – teisingas lygybės, lygiavertiškumo, proporcingumo principų taikymas.

Įstatyminis teisingumas

Aristotelis pažymėjo individo pareigas socialinei visumai – šeimai, bendruomenei, valstybei ir jas pavadino įstatyminio teisingumo (iustitia legalis), reikalaujančio paklusti bendro elgesio dorovinėms, religinėms, teisinėms taisyklėms ir politinėms normoms, samprata. Šis principas susieja normas su jų taikymu – politikais bei tarnautojais kurie privalo jomis vadovautis savo veikloje.

Apibendrinus kas yra teisinga bei kokios tikrosios atskirties priežastys lieka žengti kitą žingsnį – nurodyti į tai iš kur kyla neteisingumas ir kas turėtų jį įgyvendinti. Tai nesudėtinga, nes tai vietos bei žmonės kuriuos paminėjau pradžioje – seimo nariai, t. y. įstatymus kurianti valdžia bei ministerijų atstovai, t. y. įstatymus vykdanti valdžia.

Jei pagrindinė priežastis įstatymų ir atsakomybės nebuvime, tuomet lieka teirautis seimo narių bei vykdančiosios valdžios atstovų kurie dirbo praeitoje kadencijoje ir pradėjo darbą šioje – ką jie nuveikė ir ką ketina nuveikti, kad pataisyti netinkamus ir sukurti naujus įstatymus kurie užtikrintų lygiateisiškumą, pašalintų priežastis, kurios apie dešimtadalį visuomenės pasmerkia atskirčiai.

Todėl antroje šio komentaro dalyje aptarsiu seimo narių Justo Džiugelio, Monikos Ošmianskienės, Tomo Vytauto Raskevičiaus veiklas Žmogaus teisių, Socialinių reikalų ir darbo komitetuose ir Neįgaliųjų teisių komisijos darbe. Taip pat atkreipsiu dėmesį į teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos iniciatyvas skirtas pagerinti teisinę atskirties grupių padėtį bei remsiuosi seimo nario Mykolo Majausko rinkime komunikacija.

Šaltiniai:

Seimo Neįgaliųjų teisių komisija
Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas
Seimo Žmogaus teisių komitetas

SA.lt publikacija
Gintos Žemaitytės ir Egidijaus Grigonio komentarai
Gerovės Lietuvos vizija

Pasidalink

Būkite pirmas!

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

    Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.